Lakūnė

Lakūnė

Su Lakūne susipažinome labai keistomis aplinkybėmis.

Gavome policijos pranešimą, kad Trakų rajone laksto kumelė. Klaidžiodama važiuojamojoje kelio dalyje bei ant geležinkelio bėgių, ji kėlė grėsmę ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Kumelės sugauti nesisekė, o vienam policininkui ji net šonkaulius sulaužė.

Praradę viltį ją sugauti, pareigūnai kreipėsi į ŽGA, kitu atveju buvo pasiruošę kviesti medžiotojus ir ją nušauti. Tuomet, sunkiai, bet „Laimingas žirgas“ komandos padedami, gudrumu įviliojome kumelę į aptvertą ganyklą, o iš jos – į gardą.

Mėnesį laiko buvo vykdoma žirgo savininko paieška įvairiausiais kanalais: tiek per policiją, tiek per Trakų rajono savivaldybę, tiek per mus. Tačiau savininkas taip ir nebuvo surastas. O Lakūnės praeities istorija mums iki šiol liko nežinomybėje.

Lakūnė visiškai nepasitikėjo žmogumi, tad prieiti ar ją paliesti buvo neįmanoma, o kantaro uždėjimas prilygo tikram žygdarbiui. Tad ilgą laiką kumelę laikėme bandoje, kad priprastų, vėl prisileistų žmones ir jaustųsi saugiai.

img  20 Patinka
Šiam žirgui galite paaukoti pirkdami simboliškai įvertintus skanėstus

Istorija

2016-08-07

Viktorija ir Lakūnė

Esu ŽGA savanorė Viktorija, daugiau nei dešimt metų dirbu su žirgais, jau seniai rimtai domiuosi žirgų psichologija, kūno kalba bei treniravimu. Būtinai turiu paminėti, kad labiausiai padėjo mokslai Kanadoje, ten įgijau ne tik žinių, bet ir neįkainojamos žirgų treniravimo patirties.

Mane visuomet domino psichologinių problemų turintys žirgai. Deja, problemos dažniausiai kyla dėl žmonių daromos įtakos: nežinojimo, abejingumo, žiaurumo.

Prieš susitikdama su Lakūne, godžiai klausiausi visų istorijų, tai sužadino mano smalsumą, tad greit apsisprendžiau, kad noriu šiam žirgui padėti. Jau po pirmojo susitikimo supratau, kad nebus paprasta. Dominavimą ir nepasitenkinimą ji demonstruodavo bandydama šokti ant žmogaus. Itin ryškus kumelės bruožas lyderiauti buvo sumišęs su baikštumu ir nepasitikėjimu. Taigi, pradžia tikrai nebuvo lengva.

Iškart tapo aišku, kad Lakūnės patirtos traumos tiesiogiai susijusios su buvusio savininko elgesiu, ji net nenorėjo žiūrėti į žmogų, visiškai nesileido liečiama, ypatingai bijodavo artėjančio iš kairės pusės. Žinoma, buvo dienų, kai rankos sviro, tačiau suvokimas, kad kartais tiesiog reikia duoti žirgui laiko ir nereikalauti to, ko jis šiuo metu dar negali duoti, tapo keliu į tolimesnę draugystę.

Reikėjo nemažai laiko norint Lakūnei įrodyti, kad žmogus gali ne tik skriausti ar reikalauti. Jis gali būti labai švelnus, su juo gali būti įdomu žaisti, o svarbiausia – bendrauti. Apskritai, norint įgauti žirgo pasitikėjimą, reikia suvokti, kad tai – žaismingi gyvūnai ir tik per žaidimo prizmę galima juos sudominti, atskleisti pačias geriausias savybes.

Taip nutiko ir su Lakūne, lūžis įvyko tada, kai ji, vis mane tikrindama suprato, kad niekada blogai su ja nesielgsiu, kad esu nuostabi draugė, su kuria ji gali tiesiog atsipalaiduoti.

Kumelei buvo labai svarbu išmokti bendrauti su žmogumi, suvokti jo kūno kalbą, ką norima jai pasakyti. Pagrindinė taisyklė – gerbti žirgą, suprasti jo elgesio taisykles, jo siunčiamą žinutę.

Žmogus neturi teisės žirgo bausti, jei šis kažko nedaro. Jis tiesiog nesupranta arba šiuo metu nepajėgia atlikti užduoties.

Žirgo gyrimas ir nuolatinis skatinimas, aiški lyderystė – raktas į tinkamą bendravimą su šiuo nuostabiu gyvūnu. Tik psichologiškai stabilų ir stiprų žirgą galima toliau mokyti įvairių disciplinų, nesvarbu ar tai būtų konkūras, triukų mokymas ar kita veikla.

Laikas, kantrybė, atsidavimas ir pagarba vienas kitam, daro stebuklus. Žirgai iš prigimties – taikūs, geri, nesikandžioja, nespiria piktybiškai. Jei žirgo elgesys keičiasi į agriasyviąją pusę, vadinasi, priežastis – žmogaus elgesys, jo žinių bei patirties stoka.

Kiekvienas žmogus, kuris savo gyvenimą sieja su žirgais, privalėtų gilintis į jo psichologiją, kūno kalbą, fiziologiją, anatomiją, turėtų būti atviras įvairiems mokymams, nes tik domintis ir ieškant atsakymų, savo žirgams suteiksite geresnį gyvenimą, jų gyvenimo kokybė – mūsų rankose.