Laisvės ir prasmės ganyklos

„Kažkas bendro turi būti tarp žmogaus ir jo mylimo gyvūno“, – galvoju lėkdama Dzūkijos miškais pas Rūtą Matukonytę, Žirgų globos asociacijos (ŽGA) vadovę. Akys! Tokios pat gilios ir supratingos. Plaukai – stori, ilgi ir vėjui paslankūs. Atkaklumas, drąsus stotas ir vidinė laisvė. Po pokalbio ateina šie atsakymai. Taigi, apie kiekvieną panašumo tašką atskirai, tiesiogiai iš duslaus kanopų dundėjimo, trykštančios jėgos ir bendrystės aptvaro.

Akys

Rūta žvelgia ramiai ir giliai. Tik taip žiūrėdama galėjo pakeisti savo požiūrį į žirgą – iš savanaudiško pasinaudojimo juo į altruistinį rūpestį ir globą. Jausdama norą būti arčiau žirgų, ne vienus metus ieškojo žirgynų ir bandė jodinėti. Tačiau ilgainiui įžiūrėjo gana paviršutinišką vienkartinį kai kurių žmonių norą tiesiog pasinaudoti žirgais. Sėsti, joti ir patirti malonumą. Neužmezgus kontakto, nepažinus, nepabandžius susidraugauti. „Man tai netiko ir nepatiko, – aiškiai ir paprastai situaciją įvardija Rūta. –Atsiminiau savo vaikystę, senelį, kuris augino kumelaitę. Ji buvo žemės ūkio darbininkė, bet senelio santykis su gyvuliu tikrai neapsiribojo darbų atlikimu. Jis ją kalbindavo, su ja tardavosi ir ja pasitikėjo. Turbūt dėl to pagarbaus santykio aš kumelaitę taip pat priėmiau ne kaip žemesnę būtybę ir vadinau ją savo geriausia drauge.“ Ši bendrystės sėkla augo ir brendo Rūtos mintyse, kol prieš šešerius metus ji atrado Žirgų globos asociaciją ir pamatė, kad nebūtina jodinėti žirgais. Galima būti šalia, stebėti, juos pažinti. O gal ir rūpintis bei globoti? Taip Rūta tapo viena iš pirmųjų šios ne pelno siekiančios organizacijos, besirūpinančios žirgų gerove, savanore. Tai darbas, kuriame reikia daug fizinių jėgų, kantrybės ir disciplinos, bet kai būna sunku, Rūtos žvilgsnis iškart nukrypsta į ganyklas: „Pažiūriu žirgui į akis. Jaučiu: jis vertas visko, ką galiu dėl jo padaryti.“

Plaukai

Po klajonių Vilniaus senamiesčio gatvėmis svajojant apie nuolatinę veiklą su žirgais ir po atsidavusio savanoriavimo Žirgų globos asociacijoje Rūtai buvo pasiūlytos vadovės pareigos. „Kaip dabar madinga sakyti, aptikusi savo tikrąjį pašaukimą, aš „pasileidau plaukus“. Mane supras tie, kurie žino, koks geris yra turėti artimą širdžiai veiklą, sutampančią su vertybiniu mąstymu. Galvojau apie tai, kad nuo šiol galėsiu ne tik jodinėti, stebėti, būti šalia, bet ir rūpintis arklių ir žirgų gerove Lietuvos mastu. Iki pradėdama čia darbuotis nebuvau susimąsčiusi, kokia iš tiesų situacija šalies arklių ir žirgų pasaulyje. Kaip jie kai kur žiauriai laikomi ir treniruojami, kokius dalykus turi iškęsti“, – švelniai šukuodama žirgui karčius, pasakoja Rūta. Lauke vėjuota, šiaurės krypties vėjas verčia gūžtis, bet nei žirgas, nei Rūta vėjo plaikstomų plaukų neišmaino į šiltesnę kertę.

Atkaklumas

Stovėti šalia jauno, eiklaus ir sveiko žirgo pagarbiai baugu. Jame slypi daug gaivališkos jėgos. „Labai svarbu žinoti pagrindines žirgų elgsenos taisykles, perprasti jų būdą. Dėl neatsakingo trenerio požiūrio mano pirmoji patirtis su žirgais buvo ne pati maloniausia. Pasijodinėjimas baigėsi žirgui po pilvu. Išropojau drebėdama ir manydama, kad tuo ir baigsis žirgų etapas, tačiau išdrįsau vėl iš karto sėsti į balną. Nors daugelis žmonių nebebūtų žiūrėję ton pusėn arba stebėtų žirgus iš toli, aš tik dar labiau užsidegiau noru pažinti šiuos gyvūnus.“ Dauguma Rūtos vadovaujamos asociacijos žirgų taip pat yra nukentėję nuo šeimininkų neatsakingumo, bet vėl nesipriešina jaukinami ir megzti draugystę su žmonėmis.

„Vienas su žirgais dirbantis savanoris pasakė, kad jojimas yra žirgo dovana mums, o prieš tai mes turime kažką duoti jam. Esame per daug kaubojiškų filmų prisižiūrėję, galvojame, kad joti ar sutarti su žirgu labai lengva. O iš tiesų sunku, reikia suprasti, mokėti tai daryti, žinoti daug niuansų, nes jodamas bet kaip gali padaryti žalos tiek žirgui, tiek pats patirti traumą. Tarp žirgo ir raitelio pirmiau turi gimti partnerystė, kaip tarp muzikanto ir instrumento.“

Rūta pasakoja, kad ryšys su gyvuliu, kai gali pasitikėti juo ir jausti jo pasitikėjimą, kuriamas ilgai ir kantriai. O kaip visą šį meilės ir kantraus švelnumo metodą perduoti visos Lietuvos žirgų ir arklių augintojams? Tuo labiau kad organizacijoje dirba maža saujelė atsakingų savanorių, ant kurių pečių gula atsakomybė ir dideli darbo krūviai. Todėl Rūta ŽGA darbo rutiną sulygina su amerikietiškaisiais kalneliais, bet kai ateina žemutinis nuovargio taškas, atsiranda kažkas, kas vėl atnaujina motyvaciją. Neretai tai būna žirgo elgesio pavyzdys. Atkaklumas. Ribos. Jautrumas. Grožis. Jėga. Veržlumas.

Rūtos vedamas fotografuotis, Grikis nepatikliai sustoja. Tik jam ir jai žinomomis judesių šifruotėmis ji atrakina žirgo nepasitikėjimą ir jis vėl atveria visą savo grožį.

Drąsus stotas

Rūtai trisdešimt. Ji sako jaučianti, kad ateina brandos laikas, kai norisi „eiti į gylį“, planuoti ilgalaikius veiksmus su dar didesne atsakomybe. Todėl drąsiai svajoja apie pirmąjį Lietuvoje Žirgininkystės edukacinį centrą. Tokį, kuriame žirgams būtų užtikrintos maksimaliai geros gyvenimo sąlygos, žmonės galėtų bendrauti su šiais puikiais gyvūnais. Centro misija būtų natūralios žirgininkystės skatinimas. Be fizinio smurto, per švelnią partnerystę ir pagarbų elgesį.

Pirmomis centro užuomazgomis tapo šią vasarą Rūtos surengtos vaikų stovyklos jos globojamų žirgų dabartinėje ganykloje Dzūkijoje. Nemaža dalis vaikų iki tol nebuvo lietę žirgo. Jie atvyko su baime, žiūrėjo į juos iš toli, o stovyklos pabaigoje visi iki vieno glaudėsi prie gyvūnų ir negalėjo ramiai su jais išsiskirti. „Nebūtų nieko neįprasto, tačiau žinant skausmingas žirgų istorijas, nukentėjimą nuo žiauraus žmonių elgesio, buvo taip gera žiūrėti į juos švelniai, atsargiai ir kantriai stovinčius, kol vaikai pynė, šukavo karčius, piešė ant jų nugarų. Žirgas labai jaučia žmogų, jo emocijas, ypatingai – vaikus, jų betarpišką meilę, ir elgiasi atitinkamai. O, kad tūlas pilietis, pirkdamas žirgą, suprastų, kad ne tik gyvūną reikia mokyti elgesio, bet ir iš jo galima daug ko išmokti...“

Vidinė laisvė

Dabar ŽGA ganyklose laisvi ganosi šeši žirgai. Bardo, Kakava, Kapučinas, Grikis, Lakūnė ir Afrika. Kapučinas ir Grikis pasiekę paauglių amžių, draugiškai „bylinėjasi“, stovėdami ant galinių kojų. Rūta šypsosi. Ji pamena, kaip dalis žirgų kovojo už savo gyvybes, negalėjo atsistoti ir juos reikėjo kelti virvėmis. „Visi pas mus patekę augintiniai jau būna „nurašyti“, tai fizinių ir psichologinių traumų turintys žirgai. Galite įsivaizduoti, kaip smagu matyti, kaip jie išauga, keičiasi, kokie žaismingai ir laimingai tampa. Bet jei ši nuostabi banda priklausytų asmeniškai man, pasitenkinimo nejausčiau. Jie yra mūsų visų. Tų, kurie myli šiuos laisvus, gražius gyvūnus. Labai gera ir smagu dalytis priglaustų, globojamų žirgų istorijomis ir atgimimu su žmonėmis, matyti jų reakcijas ir ateinantį suvokimą, kaip būna ir kaip reikia, kad būtų.“

Žinau, kad Rūtos ir jos žirgų ateityje laukia daug barjerų, kuriuos reikės įveikti. Žinau, kad pavyks. Neabejoju, jog dauguma norėtų paklausti, kokią grąžą Rūta gauna dirbdama šį darbą. „Gaunu ne finansinį, bet emocinį atlygį, kuris pripildo mano vidinį pasaulį. Ilgą laiką šalia asociacijos veiklų dirbau papildomą darbą, kad galėčiau išgyventi. Šį pavasarį palikau jį, nes norėjau visiškai atsiduoti žirgų globai. Man labai skaudu matyti visaapimantį šių laikų materializmą. Visą šią vasarą gyvenau čia, šalia žirgų ganyklos, iš savo santaupų, ir jau žinau, kad man tikrai gera turėti nedaug, bet būtent tai, ko labiausiai reikia.“

Straipsnis publikuotas žurnale "Beatos virtuvė"